Alessandro Eggeris yra 22 metų parkūro treneris iš „ADD Academy Finistère“. Jis treniruoja jau devynerius metus. Alessandro su draugais nusprendė įkurti parkūro asociaciją, kad galėtų saugiai treniruoti patalpose. Vis daugiau paauglių pradėjo lankyti šias treniruotes, tad jie ryžosi juos treniruoti. Mokymo metodai buvo pagrįsti jų pačių patirtimi. Po kurio laiko jie suprato, kad to nebepakanka.
Jų patirtis nuolat augo dėl mokymų ir dalyvavimo parkūro susitikimuose visoje Prancūzijoje. Alessandro nusprendė vykti į Paryžių ir treniruotis Paryžiaus ADD akademijoje. 2014 metų gegužę Alessandro gavo leidimą įkurti akademiją. Taip gimė „ADD Academy Finistere“. Visus tuos metus Alessandro dėstė parkūrą ir tuo pat metu lankė sporto universitetą. Alessandro šiais metais įgijo laipsnį sporto ir vadybos srityse.
Parkūras, dar žinomas kaip „Art Du Déplacement“ (judesio menas), yra labiau fizinis būdas susipažinti su aplinka – vaikščiojimą pakeičiant bėgimu, šokinėjimu ir laipiojimu. Parkūras gali būti laikomas ne tik sportu, bet ir žmogaus nuotykiu, padedančiu įveikti baimes ir lavinti fizinius bei protinius gebėjimus.
Dėl nuolatinės rutinos – pabundame, einame į darbą, grįžtame namo, miegame – daugelis iš mūsų patiriame stresą ir esame pervargę nuo miesto, kuriame gyvename, tempo. Parkūras yra būdas pasinerti į supantį miestą, o ne gyventi suvaržytam.
Jį gali praktikuoti bet kokio amžiaus ir bet kokio pasirengimo žmogus. Vaikščiodami matome, kaip vaikai žengia pirmuosius žingsnius parkūre, nes jie geriausiai išnaudoja savo miesto aplinką lipdami ant žemų sienų ir visur šokinėdami. Tai yra parkūras.
Kiekvienam paaugliui patarčiau susisiekti su parkūro bendruomene ten, kur jis gyvena. Kodėl? Nes mes, jaunuomenė, neturime baimės jausmo ir šokinėjame iš vienos vietos į kitą. Paaugliai ruošia savo kūną sukrėtimams ir formuoja tvirtą raumenyną, o parkūro bendruomenės nariai gali padėti jiems saugiai lavinti įgūdžius.
Tai tiesiog nuostabu. Iš pradžių jūsų kūnas nėra tam pasirengęs. Pirmąsias kelias dienas viską skauda, „atrandate“ naujų raumenų.
Fizinis lavinimas arba grūdinimas tikrai svarbu kiekvienam žmogui, norinčiam treniruotis „L’Art Du Déplacement“. Laurent‘as Piemontesi, pirmosios parkūro grupės „Jamakasi“ įkūrėjas, apibūdino tai kaip būtinybę „paruošti savo kūną ne kitam šuoliui, o ateinantiems dešimčiai metų praktikos“.
Parkūras turi ypatingų privalumų įvairaus amžiaus žmonėms:
„L’Art Du Déplacement“ yra visapusiškas sportas. Jis lavina mūsų protą ir dvasią per įvairius pratimus.
Jamako dvasia moko mus:
Tai yra filosofinis požiūris, kurį taikome kiekvieną dieną.
Taip pat išmoksite atpažinti ir suprasti, kas yra baimė. Niekas neturėtų praktikuoti parkūro be baimės. Baimė visada yra. Ji primena apie judesio, kurį esate pasirengę atlikti, rizikingumą. Jūsų protas ir sąmonė jums pasakys, ar esate pasirengę šuoliui. Galbūt jau bandėte šimtus kartų, bet šiandien esate šiek tiek pavargę arba išsiblaškę. Išmokite nustatyti, kada veikti, o kada sustoti.
Prieš atlikdamas šuolį visada rizikuoju, galvodamas: „Gerai, šiandien vėjuota, šiek tiek slidu, reikėtų atkreipti dėmesį į pėdų padėtį, jeigu nenoriu nukristi, ir t. t.“
Tai svarbu, nes kalbama apie mokymąsi sutelkti dėmesį į patį judesį, o ne puikavimąsi. Daugelis žmonių, kai pradeda treniruotis, mato, kaip kiti į juos žiūri ir ploja po kiekvieno sėkmingo judesio, todėl nori žengti toliau. Tai gali padėti atrasti savo gebėjimus, bet nejaučiant baimės tai yra kvailystė.
Kiti nemėgsta būti stebimi, pavyzdžiui, kai šliaužia arba voliojasi ant grindų. Jie nenori, kad juos kas nors erzintų. Šiuo atveju psichikos lavinimo esmė yra išmokti atsiriboti nuo likusio pasaulio – praktikuoti parkūrą sau, o ne kitiems.
Parkūras taip pat gali padėti žmonėms susidoroti su asmeninėmis problemomis, nes pamatę, kad įveikė vieną fizinį objektą, geba įveikti kitus iškilusius iššūkius. Tai vizualizacija ir iškilusių kliūčių įveikimo būdas.
Treniruojantis psichinė būsena yra tokia pat svarbi, kaip ir fizinė. Ji padeda suvokti, kas esate, ką galite padaryti ir ko ne.
Parkūras padeda įveikti priklausomybę nuo vaizdo žaidimų. Užuot sutelkus dėmesį į ekraną, parkūras verčia išeiti į lauką ir judėti.
Kai pradedate suprasti, ką sugebate, sunku sustoti. Norėsis peržengti savo ribas ir susidurti su nežinomybe. Anksčiau buvau moksliukas, visą dieną praleisdavau prie kompiuterio, žiūrėdamas „13-ąjį rajoną“, kuriame vaidina parkūro ekspertas Deividas Belas. Po to mano gyvenimas pasikeitė.
Kuo daugiau treniruojatės, tuo daugiau norite išmokti. Manau, kad paaugliai, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus, bet nori išbandyti „L’Art Du Déplacement“, turėtų susisiekti su vietos parkūro bendruomene. Susisiekę su kitais dėl paramos ir patarimų paaugliai galės greičiau ir lengviau įvaldyti šią sporto šaką. Žmonės, įstrigę prie ekranų, galėtų išeiti į lauką ir gyventi sveikai, jeigu išbandytų parkūrą.
Mano manymu, niekada nesi pakankamai pasirengęs. Sunkus pasirengimas ir techninis darbas gali trukti kelis mėnesius ar netgi metus, bet svarbu ir toliau treniruotis, siekiant pagerinti ir išlaikyti rezultatus.
Turime tik vieną kūną, vieną protą ir vieną dvasią. Jeigu nesame pasiruošę, pasekmės gali būti baisios. Turite išmokti klausytis savo kūno, jausti, kada esate pavargę. Kartais jaučiatės puikiai, bet kojos pavargsta ir nusprendžiate atlikti paskutinį judesį. Galbūt padarėte tai 100, 300, 500 kartų ir visada pavykdavo, bet staiga nusileidę susilaužote koją. Man taip nutiko prieš kelerius metus. Per daug treniravausi ir sporto salėje įvyko lūžis dėl streso: buvau fiziškai pasirengęs, bet kūnas pavargęs. Parkūro specialistas turi nuolat treniruotis. Visada turime ko siekti, kitaip būtų nuobodu.
Dažniausiai treniruojamės lauke, gatvėse. Norime praktikuotis lauke, nes patalpose žmonės mažiau dėmesio kreipia į pavojų. Tai normalu. Esate šiltoje, malonioje aplinkoje, kur pilna kilimėlių, bet kodėl jums tai trukdo? Tačiau esant blogam orui, kai tampa labai slidu ir rizikinga, pamokas pradedantiesiems dėl jų saugumo vedame patalpoje.
Taip pat mėgstame vesti pamokas basomis. Tai primena mums, koks pažeidžiamas aplinkoje yra mūsų kūnas. Treniruočių vietos yra įvairios: miesto centras, miškas, smėlis šalia paplūdimio. Mums patinka treniruotis ant laiptų arba bet kurioje vietoje, kur gali būti sunku atlikti pratimus.
Paruošti parkūro treniruočių parkai yra tikrai įdomūs, nes kruopščiai suprojektuoti individualiai bendruomenei, atrinkus neslidžias medžiagas. Tai reiškia, kad galime treniruotis ir mokyti geromis sąlygomis, netgi esant blogam orui. Parkūro parkui reikia įvairių baldų, kurie būtų atsparūs smūgiams, rūdijimui ir oro sąlygoms, kurių dalis būtų lengva pakeisti, atsiradus kokiems nors pažeidimams. Taip pat reikia gerų, neslidžių ir negendančių grindų.
Parkas turi būti ne mažesnis kaip 50 kv. m, su bėgiais skliautams ir tiksliems šuoliams bei sienelėmis, kad būtų galima daugiau skliautuoti ir atlikti kačių šuolius. Kai kalbama apie gerą parką, įrengimo ribų nėra.
Svarbiausia visada atsiminti, kad skirtingų gaminių matmenys turi būti tinkami pritaikyti praktiškai. Parkūrininkas turi sugebėti prisitaikyti prie aplinkos, bet jeigu įkuriamas parkas, jis nori smagiai leisti laiką – nenori vargti dėl netinkamų gaminių matmenų.
Dizaineriai turi būti supažindinti su parkūru, kokie judesiai atliekami. Tokiu būdu galės patys patirti, ką jaučia parkūrininkas. Taip pat jie turi dirbti su besitreniruojančiais žmonėmis, kad galėtų sukurti gaminius pagal individualios parkūro bendruomenės reikalavimus.
Kai kurios grupės taip pat gali užsiimti gatvės sportu, plaukimo arba gimnastikos pratimais, tačiau parkūro bendruomenė tarsi pasineria į parkūrą. Stebėjau santykius tarp parkūrininkų ir gimnastų, jie nėra geri. Taip yra todėl, kad gimnastai laikosi labai griežto ir disciplinuoto požiūrio. Žmonių, užsiimančių gatvės sportu, ir parkūrininkų požiūris skiriasi, todėl dirbti kartu jiems gali būti sunku. Žmonės, kurie stebi parkūrą, gali pasakyti, kad mato gatvės sporto elementus, arba atvirkščiai. Tiesiog geros formos palaikymo įrangą naudotume įvairiais būdais.
Jeigu susidomėjote Alessandro istorija, prisiminkite „Lappset Parkour Solutions“ kaip vietą treniruotėms. „Lappset“ gaminiai parkūrui yra saugūs pradedantiems ir siūlo daug iššūkių pažengusiems vartotojams. Į skirtingus įgūdžius buvo atsižvelgta jau planavimo etape, nes profesionalūs sportininkai („Parkour Academy Finland“) dalyvavo viso gaminio kūrimo metu.
Projektuojant maršrutus, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas atstumui tarp įrangos ir įvairių elementų padėties vienas kito atžvilgiu. Parkūro zonos projektavimas yra puiki galimybė užmegzti ryšius su vietiniais parkūrininkais. Tačiau jeigu tai neįmanoma, visada galima pasirinkti tinkamą aikštelės dizainą. Kurdami aukštelę taip pat galite pasitelkti „Lappset MyDesign“ komandą, kurios dizaineriai glaudžiai bendradarbiauja su profesionaliais parkūrininkais.
„ADD Academy Finistère“ yra asociacija, įkurta 2011 metų vasarį. Originalios parkūro grupės „Jamakasi” nariai mokydavo instruktorius.
Akademija gerbia Jamako idėjas, o treniruotėse dalyvauja daug daugiau žmonių nei įprastose Prancūzijos parkūrininkų asociacijose. 80–90 % kiekvienos treniruotės laiko skiriame gerai fizinei formai palaikyti, nes manome, kad tai yra esminis veiksnys įvaldant judesį. Geram fiziniam pasirengimui turėtų būti skiriamas dėmesys nuo pat pradžių, nes vėliau bus sunkiau jį įgyti, o techniniai dalykai laikui bėgant gali būti tobulinami.
Alessandro Egger
„L’Art Du Déplacement“ treneris
Visos teisės saugomos Fixman 2024
